Skyrybos dėl sutuoktinio kaltės

Santuoka dėl vieno sutuoktinio kaltės nutraukiama ieškinio teisenos tvarka (LR CK 3.62 str.). Ieškinys dėl santuokos nutraukimo pareiškiamas apylinkės teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Jeigu ieškovas turi kartu su juo gyvenančių nepilnamečių vaikų, ieškinys dėl santuokos nutraukimo gali būti pareiškiamas taip pat apylinkės teismui pagal ieškovo gyvenamąją vietą (LR CPK 381 str. 1 d.). Vieno sutuoktinio reikalavimu byla nagrinėjama uždarame teismo posėdyje.

Sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką įstatyme nustatytais pagrindais, jeigu ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės (LR CK 3.60 str.). Teismas, spręsdamas klausimą, ar santuoka iširo dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas. LR CK 3.60 straipsnio 2 dalyje kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės, dėl ko bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Tai reiškia, jog buvo pažeistos lojalumo, savitarpio pagalbos, moralinės bei materialinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme numatytos pareigos. Būtent šių pareigų pažeidimas iš esmės gali būti laikomas kaltu sutuoktinio elgesiu. Sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės yra jų nevykdymas; tai elgesys, visiškai nepriimtinas atsižvelgiant į šeimos tikslus ir paskirtį visuomenėje (pavyzdžiui, visiškas nesirūpinimas vaikais, visiškas neprisidėjimas prie materialiųjų šeimos poreikių tenkinimo ir panašiai).

Kita vertus, sutuoktinio kaltės nebūtų, jeigu šios pareigos būtų pažeistos ne iš esmės (pavyzdžiui, sutuoktinis vieną mėnesį šeimos poreikiams skiria daugiau, o kitą – mažiau lėšų). Kaltės nėra ir kai sutuoktinis negali vykdyti santuokinių pareigų dėl objektyvių priežasčių (pavyzdžiui, dėl ligos yra nedarbingas, lytiškai nepajėgus ir panašiai). Esminiu santuokinių pareigų pažeidimu būtų laikomas žiaurus elgesys su sutuoktiniu ar kitais šeimos nariais, seksualinis vaikų išnaudojimas ar kitokia prieš vaikus ar kitus šeimos narius vartojama fizinė ar psichinė prievarta, santuokinė neištikimybė, alkoholizmas, narkomanija, religinis fanatizmas ir panašiai.

Viena iš sutuoktinių pareigų yra vienas kitą remti (LR CK 3.27 str. 1 d.). Jie privalo būti vienas kitam lojalūs, vienas kitą gerbti, remti moraliai ir materialiai, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. Pagal nustatytą sutuoktinių lojalumo pareigą ir jos turinį, jeigu yra sutuoktinio negerbimo faktų, neprisidėjimas pagal galimybes prie bendrų šeimos poreikių patenkinimo, tai pagrindas nustatyti, kad yra sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo.

Nutraukiant santuoką dėl vieno iš sutuoktinio kaltės – kito sutuoktinio kaltė nėra preziumuojama, išskyrus keturis kaltės prezumpcijos atvejus. Tai reiškia, kad ieškovas, pareiškęs ieškinį, pagal LR CK 3.60 straipsnį privalo įrodyti atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo. Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, tik jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina (LR CK 3.60 str. 3 d.). Taigi šiais keturiais paminėtais atvejais pakanka įrodyti tik patį faktą, su kuriuo siejama atsakovo kaltės prezumpcija (pavyzdžiui, santuokinę neištikimybę). Įrodžius tokį faktą, pripažįstama, kad atsakovas yra kaltas dėl santuokos iširimo.

Kita vertus, šios prezumpcijos yra nuginčijamos. Todėl atsakovas turi teisę įrodinėti, kad ieškovo nurodytų faktų iš tikrųjų nebuvo arba, nors ir buvo, yra kitokių aplinkybių, kurios atsakovo kaltę arba apskritai paneigia, arba rodo esant ir ieškovo kaltę (pavyzdžiui, vyras, kaltinamas santuokine neištikimybe, gali gintis įrodinėdamas, kad neištikima žmona).

Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį santuokos išsaugojimo atžvilgiu tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes. Teismas, nustatęs, kad santuoka iširusi tiek dėl vienos, tiek dėl kitos sutuoktinio kaltės, turi teisę priimti sprendimą, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (pavyzdžiui, teismas, remdamasis šalių pateiktais įrodymais, nustato, kad abu sutuoktiniai buvo vienas kitam neištikimi). Tokiai išvadai padaryti nesvarbu, kuris sutuoktinis kaltas labiau, o kuris – mažiau, todėl šių aplinkybių aiškintis neprivalu.

Teismui konstatavus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, kyla reikšmingi teisiniai padariniai: kadangi pripažįstama, kad abu sutuoktiniai kalti dėl santuokos iširimo, - nė vienas negali reikalauti kokios nors satisfakcijos ir kito sutuoktinio atsakomybės. Tai reiškia, kad nė vienas iš jų neturi teisės prisiteisti iš kito turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą; jeigu sudaryta vedybų sutartis, abiem sutuoktiniams lieka galioti jos sąlygos, jie abu išsaugo teisę į išlaikymą ir panašiai. Tačiau tokiu atveju, abu sutuoktiniai turi teisę reikalauti grąžinti vienas kitam dovanotus nekilnojamuosius daiktus, jeigu nuo dovanojimo sutarties nėra praėję daugiau nei dešimt metų ir nekilnojamasis daiktas nėra perleistas tretiesiems asmenims.

Teismas privalo imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti (LR CK 3.64 str.). Šia pareigą teismas privalo įgyvendinti tiek rengdamasis nagrinėti bylą, tiek ją nagrinėdamas. Vieno sutuoktinio prašymu arba savo iniciatyva teismas gali nustatyti ne ilgesnį kaip šešių mėnesių terminą sutuoktiniams susitaikyti. Tokiu atveju santuokos nutraukimo byla sustabdoma. Byla atnaujinama praėjus teismo nustatytam terminui vieno iš sutuoktinių prašymu. Jeigu per vienerius metus nuo susitaikymo termino pradžios nė vienas sutuoktinių nereikalauja nutraukti santuokos, prašymas dėl santuokos nutraukimo paliekamas nenagrinėtas. Jeigu sutuoktiniai daugiau nei vienerius metus kartu bendrai nebegyvena arba termino susitaikyti nustatymas iš esmės prieštarautų vieno sutuoktinio ar jų vaikų interesams, taip pat kai abu sutuoktiniai reikalauja nagrinėti bylą iš esmės, terminas susitaikyti nenustatomas. Pavyzdžiui, ieškovui nurodžius, kad atsakovas prieš jį ar vaikus vartojo smurtą, bylos nagrinėjimo sustabdymas, galėtų pažeisti tiek ieškovo, tiek nepilnamečių vaikų interesus, tokiu atveju, atvirkščiai, būtina kuo greičiau nutraukti santuoką.

Teismas nutraukdamas santuoką, turi išspręsti sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir jų išlaikymo, taip pat vieno sutuoktinio išlaikymo (jeigu jie nėra aptarti vedybų sutartyje) bei jų bendro turto padalijimo klausimus (jei jie jo turi), išskyrus atvejus, kai turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka.

Teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas (LR CK 3.65 str.). Ši norma laikytina bendrąja ir taikytina visais atvejais, kai būtina apginti nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio interesus (pavyzdžiui, sprendžiant vaikų globos (rūpybos), tėvų valdžios ribojimo ar vaikų atskyrimo nuo tėvų ir panašius klausimus).

Laikinosios apsaugos priemonės – tai dar prieš keliant civilinę bylą teismo taikomos prevencinės priemonės, kurių tikslas apsaugoti turtinius ir neturtinius asmens interesus ir užkirsti kelią žalai šiems interesams.

Šių priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus (tai yra tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ir asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės). Taigi turi būti reali grėsmė vaiko ar sutuoktinio interesams.

Teismas gali taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones: 1) įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium; 2) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; 3) įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu; 4) priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui; 5) areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui klausimas, taip pat siekiant užtikrinti išlaikymo mokėjimą; 6) areštuoti vieno sutuoktinio turtą, kurio verte būtų galima užtikrinti teismo išlaidų atlyginimą kitam sutuoktiniui; 7) uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose; 8) kitas, teismo manymu, reikalingas priemones.

Šios apsaugos priemonės taikomos ir kai nagrinėjamos sutuoktinių gyvenimo skyrium patvirtinimo bylos.

Ši informacija negali būti laikoma teisine konsultacija ir naudojama individualiems teisiniams atvejams. Kvalifikuota teisinė konsultacija gali būti suteikta tik tinkamai ir išsamiai įvertinus visas reikšmingas kiekvieno konkretaus atvejo faktines aplinkybes. Norėdami kreiptis dėl teisinių paslaugų, susisiekite su mumis elektroniniu paštu [email protected], telefonu +370 (616) 37970 arba užpildę užklausos formą.

Norėdami skirtis dėl vieno arba abiejų sutuoktinių kaltės, užpildykite skyrybų anketą.

PILDYTI SKYRYBŲ ANKETĄ



© Visos teisės saugomos - skyrybu-juristai.lt

 .